SVARBUS PRANEŠIMAS:

Dėl organizacinių problemų Lietuvos 10 km bėgimo plentu čempionatas (planuotas spalio 15 d.) neįvyks

Pokalbis su lydere
2015-08-12

Dar vienas Lietuvos čempionatas – dar vienas medalis. 39-erių ieties metikės Indrės Jakubaitytės apdovanojimus iš šalies pirmenybių jau darosi sunku suskaičiuoti. Sportininkės namus puošia 19 medalių, iš kurių septyni – aukščiausios prabos. Pirmą iš jų pasaulio ir Europos čempionatų bei Londono olimpinių žaidynių dalyvė iškovojo dar prieš 20 metų…

„Pasitrauksiu tik tada, kai atsiras stipresnių“, – sakė I.Jakubaitytė.

Šalies ieties metimas išgyvena aukso amžių, jauni ietininkai iš Europos čempionatų grįžta su apdovanojimais, tačiau atimti karūnos iš I.Jakubaitytės nepavyksta niekam. Šeštadienį  Palangoje vykusiame Lietuvos čempionate sportininkė ietį numetė 55,75 metro bei dviem metrais aplenkė Europos iki 23 metų čempionato prizininkę Livetą Jasiūnaitę.

– Dalyvavote visuose svarbiausiuose čempionatuose. Kas motyvuoja sportuoti toliau? Tai, jog norite sudaryti konkurenciją jaunimui?, – lengvoji.lt paklausė I.Jakubaitytės.

– Taip. Aš to neturėjau, anksti karjerą baigė Rita Ramanauskaitė (trejų olimpinių žaidynių dalyvė – aut. past.) ir daug metų teko varžytis tik su sektoriumi ir ietimi. Kai nėra to, kas kvėpuotų tau į nugarą, labai sunku iššaukti adrenaliną. Stengiuosi neapleisti pirmos pozicijos, o jaunimas stengiasi mane aplenkti. Tai yra garbinga ir gražu bei iš to gimsta aukštesni rezultatai. Tikiuosi, jog Liveta ir Simona (S.Dobilaitė – pasaulio jaunimo čempionato finalininkė) susitvarkys, jos turi perspektyvų mesti toliau nei 50 ar 55 metrus. Reikia daug dirbti su savimi, neužtenka dirbti vien su trenere. Jei jos dirbs pačios, analizuos pačios ir įdės daug darbo, tikrai mes 60 m. Tada pamaina tikrai bus gera.

– Turbūt sutiksite, jog sėkmingiausios karjeros varžybos buvo Londono olimpinės žaidynės. Neapmaudu, jog tada pasiekto gero rezultato nepakako patekimui į finalą?

– Visada sieki įvykdyti kvalifikacinį normatyvą ir patekti į dvyliktuką. Netikėtai praradau vienerias olimpines žaidynės, todėl neturėjau tokios praktikos, tačiau buvau dalyvavusi ne viename pasaulio ir Europos čempionate. Analizavau, kaip reikėtų susitvarkyti olimpinėse žaidynėse, nes į jas atvyksta visas pasaulis. Turi mokėti susikoncentruoti, nieko nematyti ir neišeiti iš savo koridoriaus, kuriame esi.

– Esate minėjusi, jog pasitrauksite tik tada, kada atsiras stipresnių ieties metikių. Europos iki 23 metų čempionato prizininkė Liveta Jasiūnaitė dar nėra pakankamai stipri?

– Liveta po truputį lipa aukštyn, bet dar reikia laiko. Pirmas laiptelis – įvykdytas normatyvas į suaugusiųjų Europos čempionatą. Būtų labai smagu, jei nuvažiuotumėme ten abi kartu. Manau, jog šiemet dar turėsime startų, gal bus galimybė ir normatyvą pasidaryti.

Olimpinių žaidynių normatyvas yra aukštas – 62 metrai. Tikrai reikia viską sudėti, jog mestum tokiam rezultatui. Žinant kokias galimybes turime Lietuvoje, tą padaryti nėra paprasta. Valstybės požiūris į sportininkus yra truputį kitoks. Valdžia priversta laukti rezultatų, jog galėtų remti sportininkus. Tai yra teisingas požiūris iš jaunimo pusės, nes negalima visko duoti iškart, bet paskatinti būtina, nes kitaip juos prarasime. Manau, jei drauge su Liveta pateksime į Europos čempionatą, galėčiau būti tas žmogus, kuris padėtų jai sektoriuje.

Jaučiu, jog ateina mano galas ir tai yra normalu. Paspausiu ranką, palinkėsiu visko, kas geriausia, bei padėsiu, jei to reikės.

– Ar įsivaizduojate save dar dalyvaujančią Europos čempionate bei olimpinėse žaidynėse?

– Jei sezonas šiemet mano auklėtiniams nebūtų buvęs toks ilgas (I.Jakubaitytė dirba lengvosios atletikos trenere Kaune – aut.past.), manau, jog būčiau spėjusi atsigauti. Yra taip, kaip yra. Gyvenu iš savo darbo, todėl didžiausią dalį atiduodu auklėtiniams. Jie yra mano viltis, jie užpildo mano hobį. Į darbą einu kaip į šventę. Tik tą dalį, kurią turiu iki darbo, skiriu sau: tada analizuoju, šlifuoju. Bandysiu ir toliau kvėpuoti į nugarą jaunimui, jog jie neužmigtų.

– Europos jaunimo ir iki 23 metų čempionatuose dalyvavo keturi Lietuvos ieties metikai, du grįžo su medaliais. Galime sakyti, jog ieties metimas išgyvena aukso amžių?

– Jaunoji karta auga. Manau, jog šie žmonės sužibės ne tik jaunimo čempionatuose. Tikiuosi, jog jaunoji karta išpildys svajones patekti į dvyliktukus pasaulio čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse. Labai svarbus psichologinis pasiruošimas, kiekvienas sportininkas turi žinoti, ką padarė ne taip ir ko nepadarė. Negalima mesti visų bėdų ant trenerio, o jei tą darai, tikrai toli neisi. Ne tik trenerio bėda yra tai, jog sportininkas su savimi nesusitvarko. Gali būti užsivedęs, bet per tą užsivedimą sudegti.

– Pastaraisiais metais latviai bei estai lietuvius rezultatais ieties metime gerokai lenkia. Šių šalių mokykla – panaši. Kokia priežastis, jog mes atsiliekame?

– Atsiliekame dėl to, jog tiek Estijoje, tiek Latvijoje yra vadinamoji metikų mokykla. Jie atiduodą viską vaikams, kurie ateina sportuoti ir sudaro labai geras sąlygas. Estų bazės yra dukart geresnės nei latvių, o latvių ir mūsų – apylygės. Estai bendradarbiauja su suomiais, o Suomija yra metikų kraštas. Estai turi ieties metimo sektorius net ir uždarose patalpose, visas sąlygas išvykti į treniruočių stovyklas turi net jauniai. Matau, jog latviai taip pat eina kaimynų pėdomis: vos atsiranda talentas, jį veža į stovyklą. Kaip netobulės vaikas, kai jis gali atidirbti bazę, turi dienotvarkę? Todėl mes ir atsiliekame.

Mūsų jaunoji karta nori pirmiau gauti, o tik tada padaryti. Pas mus viskas kitaip, jaunimas tingi dirbti bei pirmiau nori gauti. Sportininkas nors truputį kažką padaro ir jau galvoja, jog yra geras. Žinoma, daug kas priklauso nuo trenerio požiūrio, kaip jis auklėtiniui tą skiepija. Tu turi dirbti, tave turi skatinti ir finansiškai remti tėvai, o ateis laikas kada gausi lėšas iš vyriausybės, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos ar Lietuvos olimpinio sporto centro. Finansai taip dėliojami, turime rodyti gerus rezultatus, jog gautumėme išlaikymą bei galėtumėme išvykti į stovyklas.

– Dirbate trenere ir sportuojate. Ar sudėtinga suderinti šiuos du vaidmenis?

– Nesudėtinga, tačiau su viena sėdyne dviejų kėdžių neapsėsi, todėl kažkas turi truputį nukentėti. Jutau, jog šiemet bazę turiu pasiruošusi gerą, bet didelis dėmesys auklėtiniams bei nervinės sistemos atstatymas mane stabdo. Vis galvojau, kaip sekasi vaikams, kaip juos užvesti. Nervinę sistemą sunkiau atstatyti nei fizinę, nes nuolat važinėjau su vaikais į varžybas, o po to turėjau startuoti pati. Vienas iš pavyzdžių, kai iš Kolumbijos, kur pasaulio jaunių čempionate dalyvavo mano auklėtinis Matas Adamonis, grįžau bei pabandžiau save realizuoti. Atrodo, jog tu gali, bet nervinė sistema neatsigavo ir viskas – negali padaryti „sprogimo“.

Vis dėlto trenerės darbas mane papildo. Matydama vaikų klaidas, matau ir savas. Jie yra tarsi mano veidrodis, o aš – jų. Augu kartu su jais, nekalbant apie ieties metimą, bet apie kitas rungtis. Mano žinios gilėja, aš tobulėju.

– Praleidote Baltijos šalių metimų mačą dėl to, jog jūsų auklėtiniai startavo daugiakovės varžybose Šiauliuose. Vadinasi, pirmenybė skiriama trenerės darbui?

– Šiuo metu taip.

– Kalbant apie auklėtinių perspektyvas, šiemet vienas iš jų jau dalyvavo pasaulio jaunių čempionate Kolumbijoje…

– Nesu linkusi išskirti, kuris auklėtinis talentingas, o kuris ne. Man jie visi vienodi. Turiu stiprų penkioliktuką, plius už jo yra dar kiti vaikai, kurie stengiasi pasitempti, nori siekti. Dirbu su tais vaikais, kurie nori. Man kaip trenerei neužtenka to, jog juos paruošiu gerai fiziškai bei jie tampa Lietuvos čempionais. Keliu kartelę aukščiau ir noriu, jog jie būtų prizininkai Pabaltyje bei užimtų aukštas vietas tarp bendraamžių Europos bei pasaulio čempionatuose. Keliu kartelę sau ir tuo pačiu savo vaikams.

Talentingų vaikų yra ne vienas ir ne du. M.Adamonis – ne išimtis. Jis yra tas, į kurį gali lygiuotis kiti mano auklėtiniai – Vytautas Savickas, Andrius Karevas, Edgaras Benkunskas, mergaitės Akvilė Gedminaitė, Agnė Rimkūnaitė. Jų yra daug, yra ir jaunesnių. Kalbu ir „kaifuoju“, nes matau, jog turiu gerą užnugarį. Nenorime užmigti ant laurų, jog su Matu Adamoniu esame pasaulyje 11-i, tai tikrai mūsų netenkina. Šis vyrukas gali daugiau, lipsime į elitą. Visi mano vaikai yra geri, visus vienodai gerbiu kaip augančias asmenybes.

Autorius – Robertas Trakys

Alfredo Pliadžio nuotr.

Grįžti į naujienas
Pasidalinkite