„Tikiuosi, kad dar gausiu gimtadienio dovanų“, – juokėsi Airinė Palšytė. Kitą savaitę 24-ąjį gimtadienį minėsianti šuolininkė sau jau įteikė pačią geriausią dovaną – Europos čempionato sidabro medalį.

Pasibaigus šuolių į aukštį varžyboms A.Palšytė spinduliavo džiaugsmu ir mėgavosi „procedūromis“ – gerbėju dėmesiu bei artimųjų sveikinimais. Būrį medalių į Lietuvą iš jaunimo varžybų parvežusi sportininkė pagaliau nutraukė badą tarp suaugusiųjų.

– Praėjusių metų Europos uždarų patalpų čempionate buvai ketvirta. Šiemet tokią vietą užėmei ir pasaulio čempionate. Pagaliau šis „prakeiksmas“ nutrauktas?, – lengvoji.lt paklausė A.Palšytės.

– Iš tiesų labai džiaugiuosi ir iki pat paskutinio momento tikėjau, kad galima užimti pačią aukščiausią vietą. Einant į varžybas trenerei sakiau, kad galbūt atėjo laikas ir tarp suaugusiųjų užimti tas pačias vietas, kurias užimdavau jaunimo čempionatuose – man jau kitą savaitę sukaks 24-eri. Žinoma, tai buvo tarsi svajonė, bet ji išsipildė labai greitai. Nežinau, ar ketvirtų vietų „prakeiksmas“ yra nuimtas, bet pirmas medalis suaugusiųjų tarpe, rimtose varžybose, yra tikrai solidu.

– Medalis – geriausia gimtadienio dovana?

– Aš tikiuosi, kad dar gausiu gimtadienio dovanų (juokiasi – lengvoji.lt). Labai dažnai gimtadienis vykdavo per varžybas, kuriose pasidovanodavau pati sau medalį. Praėjusiais metais buvo Universiada, dar prieš tai – Europos iki 23 metų čempionatas. Galėčiau ir šį medalį priskirti prie tos gimtadienio kolekcijos, tačiau, lyginant su kitais, jis tikrai vertingesnis.

– Jaunimo varžybose vis buvai antra ir antra…

– Ir toliau antra (juokiasi). Tikiuosi, kad taip ir toliau bus – man sidabras labai patinka. Mielai ir toliau tęsčiau savo sidabrinę istoriją, tik kad Dievas duotų tų medalių laimėti.

– Prieš čempionatą ir vėl buvai įvardinta pagrindine Lietuvos komandos viltimi. Kaip pavyko nuo tų minčių atsiriboti? Ar jau susitaikei, kad iš tavęs nuolat tikimasi daugiausiai?

– Tų minčių nelabai girdėjau, stengiausi nelįsti į spaudą ir neskaityti straipsnių, kurie susiję su Europos čempionatu. Medalio neplanavau, tiesiog galvojau, kokį rezultatą pasiekti.

Tam tikras rezultatas atneš ir tam tikrą vietą. Norėjau įveikti visus aukščius pirmais bandymais, įskaitant 198 cm, o po to kaip Dievas duos, nes asmeninis rekordas vis tik ir yra 198 cm.

– Čempione tapo 37-erių ispanė Ruth Beitia, dar kita sidabro laimėtoja – mažai titulų turinti bulgarė Mirela Demireva. Ar tau tai nebuvo staigmena?

– R.Beitia turi labai daug patirties ir tikrai žinojau, kad ji gali laimėti, nors šį sezoną neblizgėjo rezultatais. Ji turi parako savyje ir yra gyvas pavyzdys, kad ir tokiame amžiuje galima demonstruoti aukštus rezultatus. Esame geros draugės ir labai už ją džiaugiuosi.

Su bulgare labai retai tenka susitikti varžybose. Ji laimėjo medalį, yra to verta, tad belieka ją pasveikinti.

– Kaip manai, kas pasikeis po to, kai laimėjai sidabrą?

– Žinant, kad Lietuvoje lengvoji atletika tikrai nėra pati populiariausia sporto šaka, tikėtis kažkokio didelio žinomumo tikrai negalima. Žinoma, kuo daugiau medalių – tuo geriau. Turėjome Virgilijų Alekną, norisi, kad atsirastų kuo daugiau tokių, kaip jis. Esu gerame kelyje, gal dar turiu per mažai patirties, bet viskas prieš akis. Tai tikrai neturėtų būti paskutinis mano medalis.

– Kuo daugiau medalių – tuo geriau. Po mėnesio olimpinės žaidynės…

– Nenoriu nieko prognozuoti, kuo daugiau galvoji apie medalius, tuo sudėtingiau tampa juos iškovoti. Kiek kartų galvojau apie apdovanojimą ir vis likau ketvirta… Tiesiog reikia daryti savo darbą.

Rio de Žaneire dalyvaus sportininkės iš viso pasaulio, tad tai, kad esu antra Europoje, nereiškia, jog tokią pačią vietą užimsiu ir olimpiadoje. Medalis nuteikia optimistiškai, dar yra šiek tiek laiko ir tikiuosi, kad jį išnaudosiu gana produktyviai.

– Ne paslaptis, jog sezono pradžioje turėjai sveikatos problemų. Kokia savijauta yra dabar?

– Iš tiesų buvo sunku dalyvauti be dienos poilsio – vakar vyko kvalifikacija, o šiandien finalas. Sunku atsistatyti, kojos buvo sunkesnės, nugara sustingusi. Tikrai labai padeda rinktinės kineziterapeutas Mantas Lesnickas, o į varžybas mane išlydėjo Zigmas Živatkauskas. Galiu pasidžiaugti, kad yra tokia priežiūra, nes be jos tikrai būtų sunkiau.

– Jau ryt grįši į Lietuvą. Nesinorėjo ilgiau likti sidabriniame Amsterdame? Ar švęsi medalį?

– Norėjosi, bet visi žinome, kad sportininkai atvyksta į varžybas, o po jų išvyksta. Tikrai nepirksiu bilieto kitą dieną, nors vizitas buvo smagus.

Nemanau, kad kažką spėsime paminėti Amsterdame, bet Lietuvoje laiko tikrai bus. Be to, lauki ir mano gimtadienis (šypsosi).

Autorius – Robertas Trakys

Alfredo Pliadžio nuotr.