Vietoje įprastų sprinto starto kaladėlių – iškasta duobė. Vietoje guminės stadiono dangos – šlakas. Tvirtai sudėtas tamsiaplaukis jaunuolis, nepaisant dabartiniams sportininkams sunkiai įsivaizduojamų sąlygų, stadiono taku skrieja tarsi žaibas. Finišavus protokole užrašomi tokie žodžiai: Voldemaras Adamkavičius, 100 m – 10,8 sek.

„Aš gyvenu lengvąja atletika“, – praėjus daugiau nei 70 metų išsprūsta iš Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus lūpų. Būtent jis penktame dešimtmetyje turėjo teisę vadintis… greičiausiu lietuviu pasaulyje.

1946-ųjų rugsėjo 20-oji. Vokietijos mieste Augsburge vyksta Pabaltijo varžybos, kuriose rungiasi karo metu gimtines palikę Lietuvos, Latvijos ir Estijos sportininkai. V.Adamkus, tuomet dar V.Adamkavičius, 100 m įveikė per 11,0 sek. ir pirmą kartą įsirašė savo pavardę į neoficialią Lietuvos rekordų knygą. Vėliau būsimam šalies vadovui pavyko pasiekti dar įspūdingesnių rezultatų – į tolį V.Adamkus nušoko 7,24 m, o 100 m nubėgo per 10,8 sek.

„10,8 sek. yra mano asmeninis geriausias rezultatas. Mano supratimu, būtų labai netikslu sakyti, kad tai yra Lietuvos rekordas. Vokietijoje būdamas pabėgėlių stovykloje, sporto šakų varžybose dalyvavau niekuo nesurištas su to meto Lietuvos struktūra, kadangi nepriklausiau lietuvių sporto klubui. Matau tą skirtumą suprasdamas visą Lietuvos sporto istoriją ir kaip sportininkas“, – rekordo savintis nenori V.Adamkus.

Vis dėlto Prezidentas pripažįsta, kad tuo metu buvo greičiausias tarp lietuvių.

„Buvau greičiausias Lietuvos žmogus, to nepaneigsi, bent išeivijoje tai tikrai. Atvirai pasakius, per visą sportinį laikotarpį, kurį praleidau lengvojoje atletikoje, buvau nenugalėtas, – prisiminė V.Adamkus. – O šuoliuose į tolį toliau peršoko Algimantas Kernius – aš 7,24 m, o jis 7,27 m. Nenoriu, kad būtų nenusipratimas, nes negaliu pripažinti, jog tai yra Lietuvos rekordai.“

Kaip ir kiekvienas sportininkas V.Adamkus turėjo svajonę varžytis olimpinėse žaidynėse. 1944-aisiais turėjusi vykti olimpiada dėl Antrojo pasaulinio karo buvo atšaukta, tačiau viltis dalyvauti 1948-ųjų Londono olimpinėse žaidynėse ruseno. V.Adamkus, būdamas vienas iš išeivijos sporto organizacijos vadovų, derėtis dėl galimybės Lietuvos sportininkams varžytis svarbiausiame sporto renginyje netgi vyko į Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) būstinę Šveicarijoje.

„Buvo sudaryta delegacija, nuvažiavome į olimpinį komitetą Ženevoje ir tuo pagrindu, kad Lietuva buvo ypatingai stipri krepšinyje, kovojome dėl tam tikrų moralinių teisių, – pasakojo V.Adamkus. –  Prasidėjo kelias, pirmoji po karo olimpiada vyko Londone. Tačiau olimpiniame komitete Ženevoje man buvo atsakyta, kad Lietuvos, kaip valstybės, žemėlapyje nėra – yra Sovietų Sąjunga. Taip klausimas buvo užbaigtas. Svajonė buvo užbraukta, o mums durys – užtrenktos…“

V.Adamkaus pasiekimai įspūdį darytų ir šiomis dienomis. 100 metrų bėgdamas per 10,8 sek. sportininkas galėtų kovoti dėl apdovanojimo šalies čempionate.

„Sunku pasakyti, kurioje vietoje būčiau dabar. Kada aš augau, nebuvo bėgimo takų, danga buvo visai kita – šlakas. Starte išsikasdavome duobutes su kastuvėliais, be starto kaladėlių, – pasakojo dvi kadencijas Lietuvai vadovavęs V.Adamkus. – Tame pačiame Kauno stadione, jaunas pradedantis sportininkas, bėgau po 11,3 sek. Lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis, taip pat buvęs sprinteris, yra pasakęs, kad atsižvelgiant į sąlygas, rezultatus, kuriuos pasiekiau šlaku bėgdamas, dabar lengvai bėgčiau per 10,5 sek.“

Papildai, treniruočių stovyklos, sportbačiai, sportinė apranga – šie sportavimą palengvinantys dalykai prieš 70 metų neegzistavo. Maža to, sportuoti trukdė maisto stygius, o V.Adamkus neturėjo ir trenerio.

„Sėdėjome ant bado ribos, be jokių trenerių. Aš laikau, kad lengvojoje atletikoje esu savamokslis – tiek šuoliuose į tolį, aukštį, tiek bėgimuose. Jei būčiau patekęs bent į kokio trenerio rankas bei gyvenęs normaliose sąlygose, nes, atvirai pasakius, gyvenau pusbadžiu… Išeivijos stovyklose maisto buvo vos vos, o ir jis nebuvo maistingas, tad negalėjai galvoti apie tinkamą pasiruošimą, – prisiminė V.Adamkus. – Normaliose sąlygose – su treneriu ir pasikeitusia technika – mano laikas būtų kitoks. Bet tai yra tik neišsipildžiusi svajonė.“

Dopingas. Sportuojant Prezidentui, apie draudžiamus preparatus nebuvo žinoma. Nors, tikėtina, sukčiaujančių lengvaatlečių būta ir tada.

„Tuo metu apie dopingą absoliučiai niekas nekalbėjo ir vargu, ar žinojome. Dopingą pirmą kartą išgirdau po Londono olimpinių žaidynių. Girdėjau, kad buvusi Sovietų Sąjungos komanda jau naudojo jį. Tiek Sovietų Sąjungos, tiek rytinės Vokietijos sportininkai savo rezultatus, ypatingai plaukikai, galėjo pasiekti todėl, kadangi naudojo dopingą“, – teigė V.Adamkus.

Nuo lengvosios atletikos aktualijų per septynis dešimtmečius V.Adamkus nenutolo – kol leido sveikata, tol sportavo, aplankė įspūdingą skaičių varžybų, tautiečių startus sekė ne tik per televizorių, bet ir gyvai.

„Džiaugiuosi padaryta pažanga, moksliniu požiūriu sportininkų parengime, sąlygų treniruotis sudarymu. Nepalyginami dalykai, kas buvo apie 1940-1950 metus ir dabar – tarsi dangus ir žemė“, – šyptelėjo Prezidentas.

Didelį džiaugsmą V.Adamkui sukėlė Airinė Palšytė ir jos triumfas Europos uždarų patalpų čempionate.

„Ar žiūrėjau A.Palšytės šuolius Belgrade? Kalbos nėra! Stebėjau kiekvieną jos šuolį su jauduliu, bijojau, kad tik jai pavyktų tą padaryti… Be galo džiaugiuosi. Galvoju, kad olimpinėse žaidynėse ji dar mus nudžiugins, galbūt dar geresniu rezultatu bei olimpiniu medaliu“, – prognozavo V.Adamkus.

Su nekantrumu V.Adamkus laukia ir pasaulio čempionato, vyksiančio Londone – mieste, kuriame galėjo išsipildyti jo paties olimpinė lengvaatlečio svajonė.

Svarbiausi V.Adamkaus pasiekimai lengvojoje atletikoje:

1948 metų Pavergtųjų tautų žaidynės – 2 aukso medaliai (šuoliai į tolį; šuoliai į aukštį), 2 sidabro medaliai (100 m; 4×100 m estafetė).

Asmeniniai rekordai: 100 m – 10,8 sek., šuoliai į tolį – 7,24 m.

Autorius – Robertas Trakys

Alfredo Pliadžio nuotr.