„Buvau emociškai palaužta“, – ištarė 13 metų senumo įvykius prisiminusi viena geriausių Lietuvos sprinterių Audra Dagelytė-Čekanauskienė.

„Mintimis į tas varžybas dar sugrįžtu“, – kalbėdamas apie prieš 9 metus vykusį šalies čempionatą prisipažino trišuolininkas Darius Aučyna.

Dalyvauti olimpinėse žaidynėse svajoja kiekvienas sportininkas, tačiau ne visiems prie Everesto viršūnės priartėjusiems alpinistams pavyksta į ją užkopti. Fortūnos šypsnio – tiek nuo svarbiausio tikslo, atitinkamai Pekino bei Londono olimpinių žaidynių, skyrė A.Čekanauskienę bei D.Aučyną. Arba trys šimtosios sekundės dalys ir vienas centimetras…

Normatyvą įvykdė dukart, bet į Pekiną neišvyko

„Norėčiau, kad sūnus suvoktų, kokio lygio sportininkė buvo mama“, – nusišypsojo A.Čekanauskienė.

2007 metais Marijampolėje legendinio trenerio Alekso Stanislovaičio auklėtinė 100 metrų nubėgo per 11,38 sek. bei įvykdė Pekino olimpinių žaidynių B normatyvą (11,42 sek.). Dalyvavimą žaidynėse garantavo A normatyvas (11,32 sek.), tuo tarpu turint B normatyvą šaliai buvo leidžiama į rungtį deleguoti vieną sportininką, nepriklausomai nuo to, kiek sportininkų jį įvykdė.

Nors A.Čekanauskienės užfiksuotas rezultatas buvo geriausias nuo 2003-ųjų, kada Lietuvos rekordą pasiekė Agnė Eggerth (11,29 sek.), lengvaatletė dėl vietos olimpinėje rinktinėje nesijautė rami. Vis ryškiau švietė vėliau geriausia visų laikų šalies sprintere tapusios Linos Grinčikaitės žvaigždė.

„Užtikrintumo niekada konkrečiai nebuvo, nes 2007-2008 metais su Lina buvome arti viena kitos. Ta konkurencija buvo palanki mums abiem, siekiant įvykdyti normatyvus į bet kokį čempionatą, ne tik olimpines žaidynes. Siekiau to rezultato, norėjau papulti“, – pasakojo A.Čekanauskienė.

Vienintele lietuve, kuriai pakluso 100 m rungties B normatyvas, ši sprinterė buvo iki pirmųjų 2008-ųjų vasaros sezono varžybų. Klubų čempionate Kaune tik ką 21-ąjį gimtadienį paminėjusi L.Grinčikaitė nuotolį įveikė per 11,35 sek. Nors A.Čekanauskienei tais metais pavyko dar sykį įvykdyti B normatyvą, Šveicarijoje nubėgus per 11,38 sek., L.Grinčikaitės rezultato ji nebepagerino bei į Pekiną neišvyko.

„Jau net buvau gavusi olimpinės rinktinės aprangą. Kovojau iki pat paskutinės, jog išvažiuočiau aš. Tuo metu labai nuliūdau. Buvau emociškai palaužta dėl to, kad mano tikslas buvo ranka pasiekiamas, buvau praktiškai ten (Pekine – aut. past.)… Su treneriu padarėme viską, kad ten patekčiau. Gavosi kaip gavosi. Viduje buvo ta mintis, kad nepadariau to, ko siekiau, o viskas buvo taip arti… Nieko nekaltinu, turėjau bėgti truputį greičiau nei bėgo Lina ir tada tikrai būčiau išvažiavusi“, – sakė A.Čekanauskienė.

Estafetės komanda istorinio šanso neišnaudojo

Patekti į Pekino olimpines žaidynes A.Čekanauskienė galėjo ne asmeniškai, bet ir su estafetės 4×100 m komanda. Buvo skaičiuojama, kad norint dalyvauti didžiausiame planetos sporto renginyje, lietuvėms reikia dukart distanciją įveikti greičiau nei per 44 sekundes.

Net keturis kartus Lietuvos rekordą pagerinusioms merginoms – Editai Lingytei, L.Grinčikaitei, Sonatai Tamošaitytei bei A.Čekanauskienei – tą padaryti pavyko sykį. Madride lietuvės estafetę įveikė per 43,95 sek. – šis rezultatas yra iki šiol gyvuojantis šalies rekordas. A.Stanislovaičio suburtą merginų kvartetą galima laikyti arčiausiai olimpinių žaidynių atsidūrusia lengvaatlečių komanda per visą Lietuvos istoriją.

„Estafetė… Ten tai uoga ant torto (juokiasi – lengvoji.lt). Tais metais drožėme estafetės lazdeles, o laikas buvo labai gražus. Žinojome, kad galime. Vienose varžybose susivėlėme su lazdelės perdavimu ir, pamenu, labai pergyvenau, kambaryje verkiau. Estafetė visada veždavo azartiškai labiau nei individualūs startai“, – prisiminė A.Čekanauskienė.

Po olimpinio sezono sprinterė sportavo dar metus, o po to tapo mama. Į takelį ji dar grįžo 2014-2015 metais, tačiau įveikti 12 sek. barjero bėgant 100 metrų jai nebepavyko.

„Nuoskaudų nebėra. Džiaugiuosi, ką praėjau, ką patyriau. Tai užgrūdino mane pačią. Išmokau daug pamokų, o dabar tomis pamokomis mokau savo vaiką. Jis labai aktyvus 11-metis. Nesigailiu ir jei reikėtų, pakartočiau dar kartą. Seku tiek Lietuvos sprintą, tiek pasaulio sprintą ir nėra net minties, kad nežiūrėsiu, nes man skauda. Džiaugiuosi už kiekvieną ir džiaugiuosi, kad man pasisekė būti taip arti olimpinių žaidynių“, – šypsojosi A.Čekanauskienė.

Siekė dviejų olimpinių normatyvų

2012 metais Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas vyko liepos 7-8 dienomis Kaune, o būtent liepos 8-oji buvo paskutinė diena, kada lengvaatlečiai galėjo vykdyti normatyvus į Londono olimpines žaidynes. Realių vilčių prasibrauti į jas turėjo Darius Aučyna, kurio taikiklyje buvo tiek šuolių į tolį, tiek trišuolio rungtys.

Šuolių į tolį rungtyje sportininkas triskart peržengė lentelę ir liko be įskaitinio rezultato, tad olimpinės svajonės likimas sprendėsi paskutinę kvalifikacinio periodo dieną, kada vyko trišuolio rungtis.

„Pirmiausia pamenu, kad tose varžybose siekiau dviejų normatyvų. Drąsiai galiu sakyti, kad tą vasarą buvo viso iki tol įdėto darbo pikas. Žinojau, kad kūnas ateina ten, kur nesvajojau būti. Tiek treniruotėse, tiek varžybose labai aukštus rezultatus pradėjau rodyti lengvai ir pastoviai. Trišuolio varžybose turėjau ilgesnę pertrauką, bet treniruotėse dirbdavau su abiem rungtimis. Mano sėkmės receptas buvo universalus pasiruošimas“, – pasakojo D.Aučyna.

Varžybose Jurbarke, likus kiek daugiau nei savaitei iki Lietuvos čempionato, trišuolininkas nušoko 16,66 m, nors iki atsispyrimo žymos trūko 25-30 centimetrų. Lengvaatletis žinojo, kad šalies čempionate jam pakaktų pademonstruoti panašų šuolį ir olimpinis kelialapis atsidurtų kišenėje.

„Tuo metu nežinojau, kur galiu nušokti toliau, dėl to pirmą dieną Lietuvos čempionate dalyvavau šuolyje į tolį. Su treneriu sutarėme atlikti daugiausiai 3 šuolius – visi bandymai buvo už 8 metrų, bet visus peržengiau. Bėgau taip greitai, galingai, kaip niekada, dar neturėjau patirties varžantis tokiu ritmu, todėl nesusitvarkiau su įsibėgėjimu. Liko laukti kitos dienos trišuolio rungties – tai daug techniškesnė rungtis, jaučiau, kad fizinės savybės leidžia šokti toliau, tik reikia pagerinti techninius aspektus“, – prisiminė D.Aučyna.

Antru bandymu sportininkas nušoko 16,84 m – vos centimetru mažiau už olimpinį normatyvą. Kadangi Lietuvoje trišuolio varžybose dalyvaudavo nedidelis skaičius lengvaatlečių, D.Aučyna nusprendė praleisti trečiąjį bandymą, atstatyti kūną bei susikoncentruoti ties ketvirtu šuoliu.

„Įsibėgėjau, viskas pavyko, bet atliekant paskutinį trišuolio šuolį neatlaikė kelis. Beveik neatlikęs šuolio iš didelės inercijos nuskriejau 16,63 m. Būtų užtekę milisekundės standumo to šuolio metu ir būtų normatyvas arba 17 metrų. Skausmas buvo toks, kad jaučiau „game over“ (žaidimo pabaiga – angl.). Visi guodė, buvo liūdna, bet džiaugiausi, kad einu į priekį. Tikėjau, kad daug laukia priešaky“, – dėstė D.Aučyna.

Olimpinis sezonas tapo sėkmingiausiu karjeroje

Kad buvo pajėgus įvykdyti olimpinė normatyvą, D.Aučyna įrodė dar tą patį vasaros sezoną, varžybose Armėnijoje į tolį nušokęs 8,11 m – centimetru toliau nei būtų pakakę norint dalyvauti Londono žaidynėse.

„Tas sezonas buvo nepaprastai ilgas, truko iki pat rugsėjo vidurio. Tada dar nejaučiau, kaip jis mane išsunkė, nes buvo sėkmingas rezultatų prasme, todėl nuovargį nustumdavau į šalį. Trumpai pailsėjęs nėriau į sekančio sezono pasiruošimą didžiausiu intensyvumu, nes tuo metu fizinės galimybės buvo tokios. Laikui bėgant tai padidino turėtas problemas kvadratu, sekantis sezonas buvo banguotas, sunkus tiek traumų atžvilgiu, tiek psichologiškai. Dabar, po daug metų, manau, kad buvau pasiekęs savo galimybių ribą visomis aplinkybėmis ir turiu didžiuotis tuo, ką pasiekiau. Įdėjau daug darbo, sporte praleidau geriausius jaunystės metus“, – teigė D.Aučyna.

Prie 2012-ųjų rezultatų Kęstučio Šapkos auklėtinis nebepriartėjo, o karjerą baigė 2017 metais. Beje, sportininkas vienu centimetru įvykdė trišuolio rungties normatyvą į 2014-ųjų Europos čempionatą, tačiau jame dėl traumos nedalyvavo.

„Dabar dirbu treneriu, padedu sportininkams stiprėti, tobulėti ir tvarkytis su problemomis, kurių pats turėjau ir kurios mane stabdė. Mokydamas tą daryti kitus, galvoju, kaip būtų, jei pačiam būtų tą pavykę padaryti. Buvo kaip buvo, ėjau į priekį po nesėkmingų varžybų ir dabar gyvenime stengiuosi taip eiti pirmyn. Tą sezoną dalyvavau daug varžybų, didžiąją dalį jų laimėjau ir visi rezultatai buvo labai aukšti. Vėliau, kitų sezonų metu, kai nebepavykdavo grįžti į tos vasaros lygį, tas centimetras pasidarydavo skaudus. Visos tos negandos tapo tramplinu į dabartinę karjerą – trenerio. Turiu gražią šeimą, darbą, noriu tobulėti toliau!“, – sakė D.Aučyna.

 

Autorius – Robertas Trakys

Alfredo Pliadžio nuotr.