Penktadienį Budapešto stadione, rytinėje sesijoje, pasirodė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė. Nuo 2013 metų pasaulio čempionatuose (praleistas tik 2022 metų čempionatas Oregone) startuojančiai lietuvei tai buvo jau penktasis karjeros čempionatas.
Kvalifikacijoje pirmais bandymais 1.75 m, 1.80 m ir 1.85 m įveikusi Airinė čia ir sustojo, kadangi į 1.89 m aukštį iškelta kartelė nepakluso. Su šiuo rezultatu galutinėje įskaitoje tarp 35 dalyvių pavyko užimti 20 vietą.
„Iš tikrųjų, pagrindinis tikslas buvo TOP16, nes suprantu, kad šiuo metu šuolininkių į aukštį lygis yra toks žvėriškas, kad turi būti labai geros formos, jei nori patekti į finalą. Tikėjausi sezono geriausio rezultato, 1.92 m, visgi, Europos žaidynėse pavyko peršokti 1.91 m“, – po varžybų kalbėjo sportininkė, kuriai pirmu arba antru bandymu įveikto 1.89 m aukščio būtų užtekę ne tik sportinės stipendijos užsitikrinimui, bet ir patekimui į finalą.
Rezultato priežasčių ieškodama A. Palšytė akcentavo fizinę būklę: „20 vieta, kai atvažiavau praktiškai su paskutiniu šaukimu, manau, yra visai neblogai. Tai rodo, kad turiu patirties. Kas liečia psichologiją, nusiteikimą ir norą, tai viskas tas buvo. Turbūt šiek tiek pavedė kūnas ir tam tikri techniniai elementai. Gaila, bet reikia tiesiog pasižiūrėti, kokios klaidos buvo padarytos, atlikti namų darbus kitiems metams ir kitai vasarai.“
Šį vasaros sezoną su kylančiais rezultatais (nuo 1.80 m iki 1.91 m) pradėjusi šuolininkė vėliau susidūrė su problemomis ir per mėnesį (nuo birželio pabaigos iki liepos pabaigos) turėjo vos 2 startus. Iki starto pasaulio čempionate vėl praėjo beveik mėnesis, kadangi Lietuvos čempionate Airinė dalyvavo liepos 28 d. Tada ji įveikė 1.83 m aukštį ir užėmė antrą vietą.
„Kaip visą laiką, nieko labai gero, bet jeigu šokinėju, vadinasi galiu save priversti šokti. Norėtųsi geresnės formos, lengvesnių kojų, mažesnių skausmų, bet raskite man bent vieną sportininką, kuriam nieko neskauda. Žinau, kad buvo ir techninių klaidelių, bet kadangi mano treneris Indrekas Tustitas nėra iš Lietuvos, tenka sportuoti vienai, kas yra sudėtinga, nes techninėje rungtyje reikia žmogaus šalia. Jaučiasi, kad gal nesu šiuo metu pratusi prie didesnių aukščių. Atrodo galėjau, nes pirmi šuoliai buvo švarūs ir užtikrinti, bet prie 1.89 m, ar daugiau adrenalino, ar kas, ir jau matau, kad nebe taip pavyksta kontroliuoti save“, – apie problemas pasakojo A. Palšytė, kuri aukščiausią vietą pasaulio čempionate užėmė 2017 metais Londone (7 vieta).
„Kadangi dabar tas įdirbis dėl įvairių problemėlių nėra toks geras, jaučiu, kad išpildau tik 40 proc. savo potencialo. Pastebėjau su laiku, kad ar tu skųsies, ar kažkam sakysi, niekas per daug nepasikeis. Niekas neateis ir kojos nepagydys, nebent artimieji gali už rankos palaikyti. Tiesiog sukandi dantis ir eini toliau, o kad kūnas neklauso, nieko negali apkaltinti, reikia susitaikyti su tuo ir judėti į priekį. Aišku, norėtųsi į čempionatus atvažiuoti 100 proc. pasiruošus. Manau, tą galima padaryti, bet šiai dienai negali pakeisti aplinkybių. Labai tikiuosi, kad tai ne paskutinės varžybos. Visgi, kitais metais vyks olimpinės žaidynės, kurios man būtų jau ketvirtos“, – atvirai kalbėjo tituluota 31-erių sportininkė, kuri praeityje žaidynėse yra iškovojusi 10 ir 13 vietas.
Praeityje Europos vicečempione, Europos uždarų patalpų čempione ir bronzos medalio laimėtoja tapusi Airinė nevengė pasisakyti ir apie sportininkų palaikymą: „Visiems geriausiems sportininkams reikia geros komandos. Visą laiką šalia turi būti treneris, medicinos personalas, psichologas. Visa lengvosios atletikos bendruomenė turi palaikyti geriausius sportininkus, kurių nėra daug. Tokia nedidelė šalis į čempionatą atsivežė 16 sportininkų, beveik dvigubai daugiau už latvius ir estus. Iš savęs esame pakankamai stiprūs, tik reikia nepamiršti, kad reikia pagalbos ir palaikymo. Jeigu norime vežtis didelę komandą į Paryžių, suteikime reikalingą palaikymą, o patys sportininkai atiduos visą širdį. Metai laiko yra pakankamai pokyčiams, manau, ne vienas pritartų man. Kai neturi palaikymo, ne tik finansinio, tai gali ir motyvacija svyruoti. Manau, kad visi pasaulio čempionatų dalyviai ir olimpiados kandidatai turėtų gauti stipendijas.“
Ne tik Europos čempionatų, bet ir universiadų visų spalvų medalius turinti Lietuvos rekordininkė nežada sustoti: „2.01 m neturi likti, kaip Lietuvos rekordas. Turėtų būti daugiau. O šiaip, man dar trūksta pasaulio čempionato ir olimpiados medalių. Tai norisi, kad olimpinėse žaidynėse būtų ne tik finalas, bet ir kuo arčiau medalis.“
Autorius – Justas Virbickas
Alfredo Pliadžio nuotr.
